Bitininkavimas daugiaukščiuose aviliuose
Kaip žadėjau dar kartą apžvelgsiu daugiaaukščių pliusus, na gal dar kokį minusą rasiu.Bitininkauju daugiaukščiais Langstroth’o–Ruto aviliais, rėmelio aukštis – 23 cm. Buvau vienas pirmųjų juos išbandęs Lietuvoje.
Pabandžiau, įvertinau ir netrukus visus savo avilius pakeičiau būtent į šiuos.
Pradžioje kažkiek bandžiau ir su 14,5 cm rėmais (magaziukais).
Man jie pasirodė neperspektyvūs profesionalioje bitininkystėje. Nepatogu dėti kiaušinėlius motinėlei. Motinėlės dėjimo plotas užima maždaug tiek pat kiek Rutto rėmo ploto. Pereinant iš vieno korpuso į kitą, trukdosi motinėlės darbas. Žiemoti reikia palikti ne mažiau dviejų korpusų su bitėmis ir koriais. Pagaminti korpusą ar rėmą, darbo reikia įdėti tiek pat kiek Rutto. Vienai vidutinei šeimai vasarą reikia 4 Rutto korpusų, o magaziukų – 6 korpusai. Tai per didelį bityną sudaro nemažai papildomų sąnaudų. Paliekant bent 3 korpusiukus, kad ir atskyrus grotelėmis, sudėtingiau rasti motinėlę. Ruošiant žiemai, peržiūrint rėmus Rutto sistemos aviliuose peržiūrėti reikia 10 rėmų, magaziukų 20 vienai šeimai. Dideliame bityne – tai nereikalingos laiko ir darbo sąnaudos.
Išbandžiau ir ,,buterbrodinius‘‘. Jie turėjo daugiau minusų, nei pliusų.
Buterbrodinių avilių gamybai reikia daugiau darbo sąnaudų ir papildomų medžiagų.
Tarp fanierų ir kartonų dažnai apsigyvena mažosios skruzdėlės.
Buvo sugalvota be falcų, nes užtektų mažesnės staliaus kvalifikacijos, bet bitininkaujant darbą apsunkina.
Pasidomėjome – net 85 % visų pasaulio bičių laikomos būtent Langstroth’o–Ruto sistemos aviliuose. Ir didžioji dauguma daugiaukščių avilių su falcais. Perpratęs jų naudą, tik tokius ir naudoju. Ypač reikalingi ir praktiški transportuojant.
Gaila, kad neįsigilinus, nepasidomėjus pasaulio praktika, Lietuvoje buvo labai populiarinami daugiaukščiai korpusiniai, kurių rėmai – 435 x 145 mm.
Tikėtina, kad ne dėl propagavimo pasaulyje 85 % bičių laikomos Langstroth’o–Ruto aviliuose, o kad dirbti bitininkams patogiau. Į 15 % įeina visų kitų tipų aviliai. Sėkmingas perėjimas iš Dadano avilių į daugiaukščius buvo įmanomas, tik tada, kai buvo pereita prie sietinių dugnų. Tai užtikrina tinkamą avilių ventiliaciją ir nereikia storų sienų – avilys nesunkus. Iš avilio vidaus puikiai pasišalina drėgmė ir dėl to žiemą nesusidaro šerkšnas. Bitės puikiai žiemoja.
Žiemai palieku 10 rėmų – vienas korpusas.
Atkrenta dar vienas blogybė – pelės. Kadangi dugnas tinklinis ir nėra jokių pagalvių – sąlygos nepalankios ir pelėms per šalta. Niekada nesu pelių radęs.
Girdžiu, jog pridaro bėdų kiaunės. Pirmais metais jos išgąsdino ir mane. Vėliau supratau kur problema. Iš pradžių palikdavau viršutinio korpuso lakutę atvirą. Kiaunės užuosdavo bites, prasididindavo skylę ir sunaikindavo šeimą.
Lakutes žiemai abiejuose korpusuose užsandarinu aklinai. Pagrindinę laką avilio dugne palieku visiškai atvirą. Su falcais avilys yra sandaresnis ir stabilesnis. Kiaunės neužuosdamos arti bičių, avilių nebeliečia.
Apačioje žiemai paliekamas tuščias korpusas be korių. Taip apsaugomos bitės nuo tiesioginių vėjų, sunaudoja ženkliai mažiau maisto žiemos periodo laikotarpiu. Dar apie patogumą. Dirbti lengva, patogu, praktiška. Net vežiojantiems, ir saugant nemėtant, jie yra patvarūs. Lengva plauti/dezinfekuoti. Esant štampuotam vientisam korpusui nėra jokių plyšių, kuriuose slepiasi ligų sukėlėjai.
Iš pramoniniu būdu gaminamų Rutto avilių geriausiai pasirodė Suomijoje gaminami aviliai. Jų gamyboje radome mažiausiai klaidų ir trūkumų.
Kol apsistojome ties Suomiškais, siuntėmės pavyzdžius iš kelių valstybių, ir net kokių 4-5 gamintojų. Visuose ieškojome trūkumų ir pliusų. Suomiškuose trūkumų radome mažiausiai.
Pasigirsta priekaištų iš kai kurių bitininkų, kad polistirolinius avilius graužia pačios bitės. Tai yra gamintojo klaida, kai tarp rėmų ir avilio lieka mažesnis tarpas ir bites laisvai nepraeina. Arba jos rėmą priklijuoja prie sienos, arba pagrauždamos pasididina tarpą. Taip pat teko skaityti, jog mažiau patyrę bitininkai mano, jog dirbant su daugiaukščiais susitraiško labai daug bičių. Tai priklauso nuo dviejų dalykų: nuo tinkamai vykdomos selekcijos, kai bitės yra stabilios, mažai juda, nelaksto po korius, todėl mažai papuola tarp falcų. Ir labai svarbu bitininko patirtis.
Gaminant šiuos avilius patiems, galima pasigaminti su mažiausiai trūkumų.
Šių sistemų aviliuose visus reikalingus techninius bičių priežiūros darbus galima atlikti per trumpiausią laiką. Profesionalioje bitininkystėje prižiūrėti ženkliai daugiau bičių šeimų didelis privalumas.
Kaip teisingai, patogiai ir kvalifikuotai atlikti pavasario, vasaros ir rudens darbus su šiais aviliais – temos atskiros. Jas pristatysiu detaliau.
Kadangi domiuosi, praktikuoju ir užsiimu bičių selekcija, su šios sistemos aviliais tai daryti lengviau.
Langstroth’o–Ruto aviliai atradimas ir malonumas su jais dirbti. Kitiems gal malonumas su kitokiais. Kiekvienas renkamės priimtiniausius avilius, patogiausius bitininkavimo būdus ir metodus.
Buterbrodinių avilių gamybai reikia daugiau darbo sąnaudų ir papildomų medžiagų.
Tarp fanierų ir kartonų dažnai apsigyvena mažosios skruzdėlės.
Buvo sugalvota be falcų, nes užtektų mažesnės staliaus kvalifikacijos, bet bitininkaujant darbą apsunkina.
Pasidomėjome – net 85 % visų pasaulio bičių laikomos būtent Langstroth’o–Ruto sistemos aviliuose. Ir didžioji dauguma daugiaukščių avilių su falcais. Perpratęs jų naudą, tik tokius ir naudoju. Ypač reikalingi ir praktiški transportuojant.
Gaila, kad neįsigilinus, nepasidomėjus pasaulio praktika, Lietuvoje buvo labai populiarinami daugiaukščiai korpusiniai, kurių rėmai – 435 x 145 mm.
Tikėtina, kad ne dėl propagavimo pasaulyje 85 % bičių laikomos Langstroth’o–Ruto aviliuose, o kad dirbti bitininkams patogiau. Į 15 % įeina visų kitų tipų aviliai. Sėkmingas perėjimas iš Dadano avilių į daugiaukščius buvo įmanomas, tik tada, kai buvo pereita prie sietinių dugnų. Tai užtikrina tinkamą avilių ventiliaciją ir nereikia storų sienų – avilys nesunkus. Iš avilio vidaus puikiai pasišalina drėgmė ir dėl to žiemą nesusidaro šerkšnas. Bitės puikiai žiemoja.
Žiemai palieku 10 rėmų – vienas korpusas.
Atkrenta dar vienas blogybė – pelės. Kadangi dugnas tinklinis ir nėra jokių pagalvių – sąlygos nepalankios ir pelėms per šalta. Niekada nesu pelių radęs.
Girdžiu, jog pridaro bėdų kiaunės. Pirmais metais jos išgąsdino ir mane. Vėliau supratau kur problema. Iš pradžių palikdavau viršutinio korpuso lakutę atvirą. Kiaunės užuosdavo bites, prasididindavo skylę ir sunaikindavo šeimą.
Lakutes žiemai abiejuose korpusuose užsandarinu aklinai. Pagrindinę laką avilio dugne palieku visiškai atvirą. Su falcais avilys yra sandaresnis ir stabilesnis. Kiaunės neužuosdamos arti bičių, avilių nebeliečia.
Apačioje žiemai paliekamas tuščias korpusas be korių. Taip apsaugomos bitės nuo tiesioginių vėjų, sunaudoja ženkliai mažiau maisto žiemos periodo laikotarpiu. Dar apie patogumą. Dirbti lengva, patogu, praktiška. Net vežiojantiems, ir saugant nemėtant, jie yra patvarūs. Lengva plauti/dezinfekuoti. Esant štampuotam vientisam korpusui nėra jokių plyšių, kuriuose slepiasi ligų sukėlėjai.
Iš pramoniniu būdu gaminamų Rutto avilių geriausiai pasirodė Suomijoje gaminami aviliai. Jų gamyboje radome mažiausiai klaidų ir trūkumų.
Kol apsistojome ties Suomiškais, siuntėmės pavyzdžius iš kelių valstybių, ir net kokių 4-5 gamintojų. Visuose ieškojome trūkumų ir pliusų. Suomiškuose trūkumų radome mažiausiai.
Pasigirsta priekaištų iš kai kurių bitininkų, kad polistirolinius avilius graužia pačios bitės. Tai yra gamintojo klaida, kai tarp rėmų ir avilio lieka mažesnis tarpas ir bites laisvai nepraeina. Arba jos rėmą priklijuoja prie sienos, arba pagrauždamos pasididina tarpą. Taip pat teko skaityti, jog mažiau patyrę bitininkai mano, jog dirbant su daugiaukščiais susitraiško labai daug bičių. Tai priklauso nuo dviejų dalykų: nuo tinkamai vykdomos selekcijos, kai bitės yra stabilios, mažai juda, nelaksto po korius, todėl mažai papuola tarp falcų. Ir labai svarbu bitininko patirtis.
Gaminant šiuos avilius patiems, galima pasigaminti su mažiausiai trūkumų.
Šių sistemų aviliuose visus reikalingus techninius bičių priežiūros darbus galima atlikti per trumpiausią laiką. Profesionalioje bitininkystėje prižiūrėti ženkliai daugiau bičių šeimų didelis privalumas.
Kaip teisingai, patogiai ir kvalifikuotai atlikti pavasario, vasaros ir rudens darbus su šiais aviliais – temos atskiros. Jas pristatysiu detaliau.
Kadangi domiuosi, praktikuoju ir užsiimu bičių selekcija, su šios sistemos aviliais tai daryti lengviau.
Langstroth’o–Ruto aviliai atradimas ir malonumas su jais dirbti. Kitiems gal malonumas su kitokiais. Kiekvienas renkamės priimtiniausius avilius, patogiausius bitininkavimo būdus ir metodus.
Vytis Garbauskas
NBSA komandos narys
