Rododendrų medus – kas tas „pamišęs“ medus?

Įsivaizduokite Veneciją per Heloviną. Už langų pliaupia lietus, kanalų vanduo kyla, o sename, legendomis apipintame rūmų pastate susirenka žmonės, norintys užmegzti ryšį su mirusiaisiais. Tarp jų – ir žmogus, kuris vaiduokliais netiki.

Taip prasideda Kennetho Branagho ne taip jau seniai (2023 m.) pasirodęs filmas „A Haunting in Venice“ („Vaiduokliai Venecijoje“), kuriame režisierius pats vaidina garsųjį belgų detektyvą Erkiulį Puaro. Filmas sukurtas labai laisvai remiantis 1969 m. Agathos Christie romanu „Hallowe’en Party“, tačiau veiksmas perkeltas į pokario Veneciją, o klasikinė detektyvinė istorija įgauna gotikinio siaubo bruožų. Oficialioje filmo anotacijoje Puaro apibūdinamas kaip į pensiją pasitraukęs detektyvas, nenoriai sutinkantis dalyvauti spiritizmo seanse apleistuose Venecijos rūmuose. Kai vienas iš svečių nužudomas, racionalistas Puaro atsiduria pasaulyje, kuriame vis sunkiau atskirti nusikaltimą nuo tariamai antgamtinių reiškinių.

Puaro pradeda girdėti balsus ir matyti tai, ko, regis, neturėtų būti. Net garsusis racionalistas akimirką ima abejoti, ar viską galima paaiškinti logika. Tačiau Agathos Christie pasaulyje vaiduokliui visuomet tenka konkuruoti su gerokai žemiškesniu įtariamuoju. Šį kartą juo tampa... medus.

Filmo atomazgoje Puaro aptinka medų ir paaiškina, kad Rhododendron ponticum žieduose yra nuodingos medžiagos, patenkančios į nektarą, o iš jo – į bičių pagamintą medų. Jis net įvardija turkišką šio produkto pavadinimą – deli bal, arba „pamišęs medus“. Scenarijuje medus naudojamas mažomis dozėmis, kad sukeltų liguistą būseną, o jo patekęs į Puaro arbatą padeda paaiškinti dalį detektyvo patiriamų keistų pojūčių.

Šis siužeto elementas nėra paimtas iš Christie romano – tai filmo adaptacijos kūrėjų sumanymas. Tačiau pats medus nėra scenaristų fantazija.

„Pamišęs“ medus egzistuoja

Turkijoje jis vadinamas deli bal – pažodžiui „pamišusiu“ arba „beprotišku“ medumi. Anglakalbėje literatūroje prigijo ne mažiau vaizdingas pavadinimas mad honey. Mokslinėje literatūroje dažniau kalbama apie rododendrų medų, turintį grayanotoksinų. Tai natūralios augalinės medžiagos. Bitės jų į medų neprideda ir pačios negamina – jos surenka tam tikrų rododendrų žiedų nektarą ir žiedadulkes. Su jais grayanotoksinai patenka į medų. Su „pamišusiu“ medumi dažniausiai siejami Rhododendron ponticum ir Rhododendron luteum, nors grayanotoksinų aptinkama ir kitų erikinių šeimos augalų rūšyse.

Todėl ne kiekvienas rododendras ir juo labiau ne kiekvienas rododendrų medus yra vienodai toksiškas. Kad susidarytų didesnę grayanotoksinų koncentraciją turintis medus, svarbi visa aplinka: kokios rododendrų rūšys auga aplinkui, kiek jų yra, kokiu metu jos žydi, kokių kitų nektaro šaltinių tuo metu turi bitės ir kaip vėliau skirtingas medus sumaišomas. Būtent todėl masinės gamybos meduje toks reiškinys pasitaiko retai. O mažame kalnų bityne, apsuptame žydinčių rododendrų, gali nutikti priešingai. Turkijos Juodosios jūros regione tradiciniai bitininkai medų neretai gauna iš labai nedidelės teritorijos, todėl jame gali išlikti reikšminga grayanotoksinų koncentracija.

Nuo Juodosios jūros iki Himalajų

Su rododendrų medumi labiausiai siejamos trys pasaulio vietos – Turkija, Gruzija ir Nepalas.

Turkijoje jo istorinis centras yra rytinė Juodosios jūros pakrantė. Ypač dažnai minimos Rize, Trabzono ir Artvino apylinkės bei Kačkaro kalnai. Čia drėgnas klimatas ir rūgštūs dirvožemiai sudaro palankias sąlygas gausiai augti Rhododendron ponticum ir Rhododendron luteum. Būtent šio regiono medus istoriniuose ir šiuolaikiniuose medicinos šaltiniuose dažniausiai siejamas su apsinuodijimais grayanotoksinais.

Kodėl nuo jo galima „pakvaišti“?

Pagrindiniai kaltininkai yra grayanotoksinai – diterpenų grupės junginiai. Jų veikimo mechanizmas gerai parodo, kodėl riba tarp „neįprasto produkto“ ir nuodo čia tokia plona.

Mūsų nervų ir raumenų ląstelės elektrinius signalus perduoda pasitelkdamos jonų kanalus. Grayanotoksinai prisijungia prie įtampai jautrių natrio kanalų ir trukdo jiems normaliai inaktyvuotis. Dėl to sutrinka elektrinis nervinių ir raumeninių ląstelių aktyvumas. Ypač aiškiai poveikis gali pasireikšti širdies ir autonominės nervų sistemos veikloje.

Todėl tikrasis „pamišusio medaus“ poveikis yra kiek mažiau romantiškas nei internete pasakojamos istorijos apie natūralų haliucinogeną.

Medicinos literatūroje tarp būdingų apsinuodijimo simptomų minimi galvos svaigimas, silpnumas, gausus prakaitavimas, pykinimas, vėmimas, sumažėjęs kraujospūdis ir sulėtėjęs širdies ritmas.

Bet vistik, nuodas tai, o gal vaistas?

Čia istorija tampa dar painesnė.

Turkijoje ir kituose regionuose rododendrų medus tradiciškai vartotas kaip liaudies medicinos priemonė. Mokslinėse apžvalgose minimas jo vartojimas esant hipertenzijai, skrandžio ir žarnyno negalavimams, opoms bei gastritui. Tai nereiškia, kad šios indikacijos yra patvirtintos šiuolaikinės medicinos.

Priešingai – čia būtina atskirti etnomedicininį vartojimą nuo įrodyto gydymo. 2025 m. paskelbtoje mokslinėje apžvalgoje pažymima, kad galimos terapinės grayanotoksinų ir tokio medaus savybės tebėra tyrimų objektas, tačiau standartizuotos dozės, tinkama reguliacinė kontrolė ir pakankami saugumo duomenys vis dar yra problema.

Kiek kainuoja „pamišęs“ medus?

Rododendrų medaus kainą nusakyti nėra paprasta – nėra nei vieningos jo rinkos, nei standartizuoto produkto. Turkijos deli bal paprastai kainuoja mažiau nei egzotiška preke tapęs Nepalo medų, kurio kainą gerokai išaugina sudėtingas rinkimas, eksportas ir, žinoma, jį lydinti „pamišusio medaus“ legenda.

Vis dėlto Turkijoje jo prekyba nėra tokia įprasta kaip standartinio medaus ir autentiško produkto nuvykę atostogų į Antalijos kurortus ar Stambulą, tikrai nerasite. Autentiško deli bal pirmiausia verta ieškoti rytiniame Turkijos Juodosios jūros regione, kuriame šio medaus gamybos tradicija išlikusi iki šiol. Nedideli vietos bitininkai gamina medų iš labai konkrečios vietovės augalijos, todėl būtent tokiame meduje gali susidaryti didesnė grayanotoksinų koncentracija. Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad vietos gyventojai tokį medų geba atskirti nuo kitų rūšių ir tradiciškai žino, kurių vietovių medus gali būti toksiškas. Kaina priklauso nuo gamintojo, derliaus ir pardavimo būdo, todėl konkrečią 50–60 Eur/kg ribą geriau pateikti kaip autorės kelionės metu sutiktą kainų intervalą, o ne universalią rinkos kainą.

Šių eilučių autorei teko ne tik ieškoti, bet ir paragauti šio reto produkto. Pirmasis įspūdis buvo kiek netikėtas – ragautas medus iš pradžių priminė švelnų akacijų medų. Tačiau pradinis saldumas greitai užleido vietą antrinėms skonio natoms: atsirado kartumas ir lengvas aštrumas, o burnoje bei gerklėje liko neįprastas, ilgiau išliekantis pojūtis. Būtent ši savybė nėra vien subjektyvus įspūdis. Moksliniuose šaltiniuose turkiškas rododendrų medus apibūdinamas kaip kartoko, aštroko skonio, galintis sukelti ryškų deginantį ar dirginantį pojūtį gerklėje.

Tikrovėje mad honey gal net įdomesnis nei filme. Jam atsirasti nereikia nei alchemiko, nei slapto nuodų gamintojo. Pakanka vietovės, kurioje gausiai žydi tam tikrų rūšių rododendrai, ir bičių, renkančių jų nektarą. Visa kita padaro gamta. Tačiau būtent todėl šis medus toks nenuspėjamas: tas pats natūralumas, dėl kurio jis atrodo egzotiškas ir viliojantis, neleidžia iš skonio, spalvos ar šaukštelio dydžio spręsti, kokią grayanotoksinų dozę žmogus iš tiesų gauna.

Nuoširdžiai dėkojame už skirtą finansinę paramą įgyvendinant projektą BITE-KV-26-1-00569-PR001. Šis straipsnis parengtas projekto lėšomis, skirtomis pagal Lietuvos kaimo plėtros 2023–2027 m. programą „Parama bitininkystei“.

Doc. dr. Ilona Zamaraitė