Turkijos pušų lipčiaus medus

Atostogaujant Turkijos Egėjo jūros pakrantėje, turguje ar nedidelėje krautuvėlėje galima aptikti medaus, kurio pavadinimas iš pradžių skamba kiek keistai – çam balı, arba pušų medus. Kyla natūralus klausimas: nuo kada pušys žydi žiedais, iš kurių bitės galėtų rinkti nektarą?

Atsakymas dar įdomesnis. Pušų medui pagaminti žiedų apskritai nereikia.

Tai lipčiaus medus, o jo atsiradimo istorijoje dalyvauja ne tik pušis ir bitė, bet ir trečias, gerokai mažiau pastebimas veikėjas – vabzdys Marchalina hellenica. Jis maitinasi pušų sultimis ir išskiria cukringą sekretą. Bitės šį lipčių surenka, parsineša į avilį ir perdirba panašiai kaip žiedų nektarą. Taip atsiranda vienas charakteringiausių Turkijos medaus produktų.

Medus, prasidedantis nuo vabzdžio

Marchalina hellenica glaudžiai susijusi su rytinės Viduržemio jūros pušynais. Turkijoje pušų medui ypač svarbi turkinė pušis Pinus brutia. Vabzdys įsitaiso ant jos kamieno ir šakų, siurbia augalo sultis, o jo išskiriamas cukringas lipčius tampa puikiu energijos šaltiniu bitėms.

Tai iš tiesų kiek kitokia medaus kilmė nei mums gerai pažįstamo liepų, grikių, rapsų ar akacijų medaus, ar net lietuviško lipčiaus medaus.

Turkija yra vienas svarbiausių – o pagal kai kuriuos mokslinius šaltinius ir didžiausias – pušų medaus gamintojų pasaulyje. Didžioji jo dalis gaunama Egėjo ir Viduržemio jūros pakrantėse, o svarbiausiu regionu laikoma Muğlos provincija pietvakarių Turkijoje. Būtent Muğla tapo šio produkto savotiška sostine. „Muğla Çam Balı“ specifikacijoje apibrėžta teritorija apima Bodrumo, Dalamano, Datčos, Fethijės, Köyceğizo, Milaso, Ortacos, Ulos ir kitus Muğlos provincijos rajonus. Komercinis derlius čia daugiausia imamas rugsėjo–lapkričio mėnesiais, kai Marchalina hellenica išskiriamo lipčiaus sąlygos yra palankiausios.

Koks pušų medaus skonis?

Pirmą kartą ragaujančiam žmogui jis gali pasirodyti visai nepanašus į įprastą šviesų žiedų medų.

Autentiškas Muğlos pušų medus yra nuo tamsaus iki labai tamsaus, žalsvai rusvo atspalvio. Jo kvapas apibūdinamas kaip medienos, sakų ir šviežių pušų, o skonyje jaučiamos medienos, balzaminės ir dervingos natos. Saldumas vidutinis, rūgštumas nedidelis, ryškaus kartumo neturėtų būti.

Jis taip pat tirštesnis ir kristalizuojasi gerokai lėčiau nei daugelis žiedų medaus rūšių. Dėl to pušų medus ilgą laiką gali išlikti skystas – savybė, kuri vartotojui atrodo patraukli, bet kartu sukuria ir paradoksalią problemą.

Mat skystas, tamsus ir ilgai nesikristalizuojantis medus yra produktas, kurio autentiškumą paprasta akimi nustatyti beveik neįmanoma.

Kai medų pradeda „gaminti“ ne bitės

Medus yra vienas iš tų maisto produktų, kuriuos klastoti ekonomiškai labai vilioja. Natūraliam kilogramui medaus pagaminti reikia bičių šeimos, tinkamos augalijos, gero sezono, bitininko darbo ir laiko. Cukraus sirupą pagaminti nepalyginamai paprasčiau.

Paprasčiausias klastojimo principas – vasaros metu bičių šeimas maitinti pigesniais cukrų sirupais, pavyzdžiui, iš kukurūzų pagamintu didelės fruktozės sirupu. Tokiu būdu į korius patenka produktas, kurio gamyboje natūralus nektaras ar lipčius vaidina daug mažesnį vaidmenį.

Pastaraisiais metais Turkijoje vis daugiau dėmesio skiriama medaus klastojimo problemai, tačiau galima teigti, kad pats klastojamo medaus kiekis kasmet nuosekliai auga. Visų pirma, turkijoje nėra nustatyti leistini dirbtinių cukrų likučiai meduje.

Turkijos turguose ir parduotuvėse galima išgirsti „organik bal“, pažodžiui „ekologiškas medus“, tačiau Turkijoje, priešingai nei Europos Sąjungoje, žodis organik reiškia medų, išimtą iš avilių, kurie vasaros metu nebuvo papildomai maitinami. Todėl turistui, norinčiam parsivežti turkiško pušų medaus (çam balı), verta būti atsargiam, ir saugiau rinktis atsekamos kilmės, tinkamai paženklintą žinomų gamintojų ar patikimų vietos bitininkų produkciją.

Kodėl pušų medų taip svarbu apsaugoti?

Pušų medus yra glaudžiai susijęs su konkrečiu kraštovaizdžiu, vabzdžiu, pušų rūšimis, klimatu ir kelių kartų bitininkystės tradicija. Padirbtas produktas konkuruoja ne tik su kitu stiklainiu prekybos centro lentynoje – jis mažina tikro medaus vertę ir spaudžia bitininkus, kurie negali pagaminti natūralaus produkto už pramoninio sirupo kainą.

Todėl Turkija ėmėsi pušų medaus kilmės apsaugos. 2025 m. Türk Çam Balı suteikta Turkijos nacionalinė geografinė nuoroda. Naujasis ženklas turėtų padėti vartotojui atskirti autentišką, pagal nustatytus gamybos ir kokybės reikalavimus pagamintą turkišką pušų medų nuo imitacijų. Tai ypač aktualu medaus klastojimo kontekste: Turkija siekia produkto apsaugos ir Europos Sąjungos lygmeniu, o vienas tokio žingsnio tikslų, kaip pažymi FAO, yra apsaugoti Türk Çam Balı vardą nuo rinkoje pasirodančių padirbinių.

Nuoširdžiai dėkojame už skirtą finansinę paramą įgyvendinant projektą BITE-KV-26-1-00569-PR001. Šis straipsnis parengtas projekto lėšomis, skirtomis pagal Lietuvos kaimo plėtros 2023–2027 m. programą „Parama bitininkystei“.

Doc. dr. Ilona Zamaraitė