Manuka medaus istorija I dalis

Per pastaruosius 50 metų Naujosios Zelandijos bitininkystės sektorius patyrė išskirtinius pokyčius. Šių pokyčių centre atsidūrė Manuka medus – monoflorinis medus, išgaunamas iš Leptospermum scoparium augalo nektaro. Nuo lokaliai vartojamo žemės ūkio produkto jis virto viena aukščiausios pridėtinės vertės eksporto šakų pasaulyje. Tačiau šiandien, praėjus maždaug trims dešimtmečiams nuo jo komercinio proveržio, Manuka rinka susiduria su paklausos mažėjimu, kainų korekcija ir struktūriniais iššūkiais.

Kai Manuka dar nebuvo medus

Dar gerokai prieš europiečių atvykimą į Naująją Zelandiją, vietiniai gyventojai maoriai naudojo manukos augalą įvairiems gydymo tikslams, pavyzdžiui, šio krūmo lapų nuovirai buvo naudojami karščiavimui mažinti. Laikoma, kad pirmasis europietis išsilaipinęs Naujoje Zelandijoje buvo britų kapitonas Džeimsas Kukas, kuris detaliai ištyrė pakrantes tikėdamasis rasti prieskonių, naudingųjų iškasenų ir komerciškai naudingų augalų. Savo laivo žurnale kapitonas paminėjo pastabas apie ragautą manuka nuovirą, tačiau nematė joje eksporto reikšmės produkto.

Vis tik, šių laikų reklaminiuose Manuka medaus pristatymuose net radau teiginį, kad šį tradicinį gydomųjų savybių turintį Naujosios Zelandijos medų vartojo maoriai ir juo gydė opas bei vėžį [1]. Tačiau toks teiginys istoriškai nėra pagrįstas. Naujoje Zelandijoje yra priskaičiuojamos 28 vietinės solitarinių bičių rūšys, iš kurių 27 yra endeminės, tačiau iki europiečių atvykimo XIX a. šiose salose nebuvo medunešių bičių (Apis mellifera), todėl vietiniai gyventojai negalėjo rinkti ar vartoti medaus. Apskritai medus Naujojoje Zelandijoje atsirado tik po 1839 m., kai į šalį buvo introdukuotos europinės medunešės bitės. Tais metais į Hokiangos regioną (Šiaurės saloje) britų misionierė Mary Bumby atplukdė dvi Apis mellifera bičių šeimas iš Australijos (Sidnėjaus). Todėl šie metai laikomi oficialia bitininkystės pradžia Naujojoje Zelandijoje. Paradoksalu, bet Manuka medus – šiandien laikomas vietiniu Naujosios Zelandijos produktu – tapo įmanomas tik atvežus šiam regionui invazinę bičių rūšį Apis mellifera.

Naujosios Zelandijos bitininkystė iki 1980 m.

Atvykę europiečių kolonistai pradėjo aktyviau vystyti bitininkystę, jau XIX a. pab. atsirado pirmieji didelės apimties bitynai. Pirmasis komercinis bitynas Naujojoje Zelandijoje siejamas su Isaac Hopkins (vadintu šalies bitininkystės tėvu), kuris apie 1874–1878 m. sekdamas amerikiečių pavyzdžiu įvedė šiuolaikinius rėminius avilius ir  įkūrė didelį bityną Temzės mieste, o vėliau — Matamatoje, kur veisė Italijos rasės bites. Tačiau po Isaac Hopkins mirties jo bitynas buvo uždarytas ir neišliko iki šių dienų.

Vis tik, vietiniai gyventojai maoriai buvo pirmieji, kurie pasigavę bičių spiečius jau nuo 1860 m. pradėjo prekiauti medumi šioje saloje. XX a. pradžioje bitininkystė Naujoje Zelandijoje tapo labiau organizuota, todėl pamažu iš  šalutinės ūkinės veiklos virto specializuotu žemės ūkio sektoriumi, tačiau vyravo smulkūs-vidutiniai ūkiai. Iki pat XX a. aštuntojo dešimtmečio pagrindinę komercinę reikšmę turėjo dobilų, pievų, kai kuriose vietovėse – lipčiaus medus, nes jie buvo šviesios spalvos ir švelnaus skonio. Būtent tokios savybės buvo laikomos pageidautinomis Didžiosios Britanijos rinkoje, kuri buvo pagrindinė eksporto kryptis tuo metu. Tuo tarpu medus, surinktas iš manukos žiedų, skiriasi nuo įprasto, nes yra tamsesnės spalvos, tirštesnės drebučių konsistencijos ir stipresnio skonio. Kai kuriuose regionuose bitininkai net vengdavo statyti avilius Manuka plotuose. Taigi, ilgą laiką šis medus buvo laikomas prastesniu dėl savo specifinio skonio ir netinkamas eksportui.

Kai Manuka buvo „prastas medus“: viržių medaus klastojimas Manuka medumi

Viržių (lot. Calluna vulgaris) medus buvo paklausus Didžiosios Britanijos rinkoje ir laikomas aukštesnės komercinės vertės produktu. Dėl šios priežasties susiformavo paradoksali situacija: siekiant padidinti produkcijos rinkos vertę, viržių medus kartais būdavo maišomas su Manuka medumi. Pastarasis pasižymėjo panašia tamsesne spalva ir klampesne konsistencija, todėl galėjo būti naudojamas kaip pigesnė žaliava siekiant imituoti aukštesnės kokybės viržių medų arba padidinti jo kiekį eksporto partijose. Tokios praktikos buvo sunkiai aptinkamos, nes tuo metu nebuvo standartizuotų monoflorinio medaus identifikavimo metodų, o botaninė kilmė dažniausiai buvo nustatoma pagal organoleptines savybes. Organoleptiniu požiūriu manuka ir viržių medus pasižymi labai panašiomis savybėmis, todėl jų atskyrimas remiantis vien jusliniais kriterijais yra sudėtingas, o kai kuriais atvejais – praktiškai neįmanomas. Dėl šių bendrų fizinių ir sensorinių savybių vizualinis ar skoninis vertinimas neleidžia patikimai nustatyti šių nedaus rūšių botaninės kilmės.

Atsitiktinis mokslininko pastebėjimas

Apie 1981–1988 m. biochemijos profesorius P. Molan tyrė įvairių medaus rūšių antibakterinį aktyvumą. Buvo žinoma, kad dauguma medaus tipų pasižymi tam tikru antimikrobiniu poveikiu, kuris siejamas su fermento gliukozės oksidazės gaminamu vandenilio peroksidu (H₂O₂). Vis dėlto atliekant laboratorinius tyrimus buvo pastebėta, kad kai kurie vietiniai medaus mėginiai išlaiko antibakterinį aktyvumą net ir tada, kai vandenilio peroksidas yra neutralizuojamas. Tai reiškė, kad šiuose mėginiuose veikia papildomas, nuo peroksido nepriklausomas mechanizmas. Nustatyta, kad būtent Manuka medus pasižymi šiuo vadinamuoju neperoksidiniu antibakteriniu aktyvumu. Vėliau kiti tyrėjai nustatė, kad šį aktyvumą daugiausia lemia metilglioksalis (MGO), susidarantis iš Manuka nektare esančio dihidroksiacetono (DHA). Šie moksliniai atradimai iš esmės pakeitė požiūrį į Manuka medų - produktas, kuris anksčiau buvo laikomas mažiau vertingu, staiga tapo supermaistu ir dalies žmonių laikomas medicininiu medumi.

Nuoširdžiai dėkojame už skirtą finansinę paramą įgyvendinant projektą BITE-KV-26-1-00569-PR001. Šis straipsnis parengtas projekto lėšomis, skirtomis pagal Lietuvos kaimo plėtros 2023–2027 m. programą „Parama bitininkystei“.

Doc. dr. Ilona Zamaraitė

Literatūra

[1] https://www.delfi.lt/sveikata/sveikatos-naujienos/brangiausiu-pasaulyje-medumi-gydo-opas-ir-net-vezi-69506124